Balandžio 17 d., trečiadienį, 11 val. Seimo Konstitucijos salėje (I rūmai) vyks konferencija, skirta Aukštaitijos nacionalinio parko 50-mečiui ir veiklos apžvalgai. Renginio organizatoriai – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.
Aukštaitijos nacionalinis parkas – pirmasis nacionalinis parkas Lietuvos teritorijoje, įkurtas 1974 metais Aukštaitijos rytinėje pusėje. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija užima 40570 hektarų plotą. Gamtos ir kelionių mylėtojus ji traukia švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa ir gamtos harmonija.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, kuruojančios Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus, vadovės dr. Agnės Jasinavičiūtės, Aukštaitijos nacionalinio parko ištakas atrasime dar 1960 metais, kai buvo įsteigti Ignalinos kraštovaizdžio ir Ažvinčių girios botaninis-zoologinis draustiniai, vėliau tapę nacionalinio parko branduoliu.
Profesoriaus Česlovo Kudabos ir dar keleto gamtosaugos autoritetų iniciatyva 1974 m. kovo 29 d. buvo patvirtinta pirmoji Lietuvos nacionalinio parko planavimo schema. Ši diena ir laikoma parko gimtadieniu. Buvusiam LTSR parkui Aukštaitijos nacionalinio parko vardas suteiktas 1991 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijos paviršių suformavo ledynai, visiškai pasitraukę tik prieš 14 tūkstančių metų, todėl reljefas yra labai raižytas ir įvairus. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos. Parko kraštovaizdžio įžymybė – kaip slibino ketera išsidriekęs ledyno pakraštį ženklinantis Šiliniškių gūbrys su Ginučių, Papiliakalnės piliakalniais ir Ladakalnio kalva iš visų pusių apsupta ežerų.
Ledynmečio palikimas – 127 parko ežerai, ežerėliai, besijungiantys protakomis ir upeliais. Didžiausias parko ežeras yra Kretuonas – 829 ha. Tauragno ežeras yra giliausias ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje (gylis – 62,5 m). Aukščiausios viršukalnės Tauragnų ežero apylinkėse siekia per 200 metrų, o žemiausios įdubos užlietos ežerų iki 62 metrų gylio. Šių aukščių amplitudės ribose išsitenka didžiulė viso Aukštaitijos nacionalinio parko paviršiaus mozaika: kalvagūbriai, dubakloniai, terasos, slėniai, lygumos.
Savita šios saugomos teritorijos geomorfologinė praeitis sukūrė palankias sąlygas gamtinei įvairovei. Čia galima atrasti beveik visų Lietuvoje esančių gamtos buveinių ir dirvožemių tipus. Todėl Aukštaitijos nacionaliniame parke auga tiek stepių, tiek tundrų augalija. Čia prieglobstį suranda netgi labai retos saugomos paukščių ir gyvūnų rūšys. Čia galima pasigrožėti ne tik laukinėmis orchidėjomis, bet ir išvysti vilką, lūšį, išgirsti uralinę pelėdą.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas Gedas Kukanauskas primena, kad Aukštaitijos nacionalinio parko pasižymi išskirtiniu gamtos ir kultūros paveldo objektų savitumu ir gausa bei ypač dideliu turistiniu potencialu. Kompleksinės išskirtinės kraštovaizdžio vertės požiūriu Aukštaitijos nacionalinis parkas priskiriamas aukščiausiai kategorijai.
Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas, siekiant išsaugoti Aukštaitijos etnokultūrinės srities gamtinius ir kultūrinius savitumus bei juos tausojan
čiai naudoti, skleisti gamtosaugos idėjas ir ugdyti ekologinį sąmoningumą.
Keičiantis laikmečiams, vietinių žmonių gyvenimo būdui, per 50 metų įveikta nemažai iššūkių, nudirbta daugybė gamtosauginių darbų šios saugomos teritorijos labui.
Ši konferencija – ne tik progos pažymėti Aukštaitijos nacionalinio parko 50-metį, bet ir svarbus žingsnis į ateitį, siekiant tolesnio saugomos teritorijos vystymo ir jos paveldo puoselėjimo. Tai puiki galimybė svarstyti, kaip geriau išnaudoti šią unikalų kraštovaizdį ateinančioms kartoms.
Parengta pagal lrs.lt
Foto saugoma.lt
