Praėjus 30 metų nuo Ruandos genocido išgyvenusieji siekia teisingumo

Ruandoje prasideda niūrūs 1994 m. genocido, per kurį žuvo daugiau kaip 800 000 žmonių, 30-ųjų metinių minėjimo renginiai, o daugelis išgyvenusiųjų, ieškančių teisingumo, kaltina Prancūziją neveiklumu masinių žudynių metu. Sekmadienį paskelbtame vaizdo pranešime Prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė manantis, kad Prancūzija ir jos Vakarų bei Afrikos sąjungininkės „galėjo sustabdyti“ genocidą Ruandoje, bet neturėjo tam valios.
Vos per 100 dienų, pradedant 1994 m. balandžio 7 d., Ruandoje buvo nužudyta daugiau kaip 800 000 žmonių. Tris mėnesius hutų pajėgos, įskaitant kariuomenę, Interahamwe sukarintas grupuotes ir paprastus piliečius, ginklais, mačetėmis ir lazdomis žudė kitus ruandiečius. Nors dauguma aukų buvo tutsiai, kuriuos žudikai vadino „inyenzi“ („tarakonais“ kinjarvandų kalba), buvo žudomi ir hutų tautybės žmonės. Žudynės prasidėjo kitą dieną po to, kai Ruandos prezidento Juvenalio Habyarimanos lėktuvas buvo numuštas raketomis „žemė-oras“ virš sostinės Kigalio. Hutu prezidento mirtis sukėlė neapykantos šėlsmą, kurį kurstė arši antitutuistinė propaganda.
Beveik iškart po to, kai viskas baigėsi, istorikai ėmė tyrinėti, kaip įvykiai klostėsi toliau. Po kelių mėnesių buvo paskelbti pirmieji istoriniai aprašymai, kuriais siekta išsiaiškinti paskutinio XX a. genocido genezę ir įvykdymą. Pasak Ruandos istoriko Rafaelio Nkakos, toks betarpiškas empirinis požiūris į istorinius įvykius jau turėjo senas tradicijas. „1944 m. Rafaelis Lemkinas išleido knygą „Ašies valdžia okupuotoje Europoje“, kurioje gynė ką tik jo paties sugalvotą terminą „genocidas“ tuo metu, kai buvo vykdomas genocidas prieš žydus“, – pažymi R. Nkaka.
Be to, politikas ir dramaturgas Antoine-Vincent Arnault „1822 m., praėjus metams po imperatoriaus mirties, išleido politinį ir karinį Napoleono Bonaparto gyvenimą“.
Ruandos universiteto profesorius Nkaka 30 metų analizavo rasizmo ir rasinės politikos istoriją savo šalyje nuo XX a. pradžios iki tutsių genocido; jo 2013 m. daktaro disertacijoje buvo nagrinėjama „rasinės logikos įtaka Ruandos visuomenei nuo 1894 iki 1994 m.“.
Per 1994 m. įvykius jis buvo Ruandos patriotinio fronto (RPF), tutsių sukilėlių grupuotės, kuriai vadovavo dabartinis Ruandos prezidentas Paulas Kagame, kontroliuojamoje teritorijoje. Pats būdamas tutsis, Nkaka pabėgo nuo 1991 m. smurto prieš Bagogvės tutsių bendruomenės narius. Jo dvi seserys, jų vyrai ir vaikai, taip pat pusbroliai ir pusseserės buvo nužudyti per genocidą.
Nepaisant to, kad išgyveno tokius traumuojančius įvykius, Nkaka tikina, kad jo kilmė neturėjo įtakos jo mokslinio darbo krypčiai. „Būti tutsiu nėra svarbiausia. Tai socialinis-politinis konstruktas, kuris turi reikšmę tik konkuruojant dėl politinės valdžios. Tai tapatybė, kuria naudojamasi siekiant užkariauti arba prarasti šią valdžią. Taigi tai neturi jokios įtakos tyrimų kokybei“, – sako jis. Nkaka istoriją dėsto nuo 1987 m. ir pažymi, kad savo pašaukimą pradėjo gerokai anksčiau nei jo šalį ištiko žudynės. „Darbas, kurį dirbau po genocido, yra nuolatinis tobulėjimas, o ne nutrūkimas nuo to, ką dariau iki 1994 m. Tačiau jo kolegei prancūzei Hélène Dumas nusikaltimai Ruandoje tapo lūžio tašku jos asmeniniame gyvenime. Pirmą kartą šalyje ji lankėsi 2004 m., minint 10-ąsias genocido metines. „Tai buvo pažintinė kelionė, tačiau neketinau tapti istorike. Tai buvo tema, kuri pasirinko mane. Patyriau emocinį šoką, kai atradau išlikusius genocido pėdsakus. Tai buvo mano tyrimo katalizatorius.“
Dumas, Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) tyrėjas, per pastaruosius 20 metų tapo vienu pagrindinių Ruandos genocido istorijos autoritetų. Le massacre des Tutsi au Rwanda“ („Genocidas kaime. Tutsi žudynės Ruandoje“) – buvo pagrįsta Ruandos kaime atliktais tyrimais ir supažindino ją su siaubingo lygio smurto aspektais. Jos patirtis paliko gilų pėdsaką. „Dirbu ir su rašytiniais, ir su žodiniais šaltiniais. Tačiau visai ne tas pats, kai gauni liudijimą iš žmogaus, kuris išgyveno šią sunkiai įsivaizduojamą patirtį. Kai kas nors pasakoja, kad 14 dienų praleido slėpdamasis latrinoje ir nevalgydamas, tai ne tas pats, kas skaityti apie tai“, – sako ji.
Du dešimtmečius pasinėrusi į archyvus ir liudininkų parodymus, ji pripažįsta, kad dažnai sunku atidėti emocijas į šalį. „Kai dirbi su tokia tema, apsimesti visiškai atsiribojusiam būtų beveik tas pats, kas meluoti“, – sako ji. „Kai apklausiate žmones, jie puikiai jaučia, ar esate empatiškas.“
Dumas ypač sukrėtė jauniausių 1994 m. žudynių aukų likimas. Tokio siaubo akivaizdoje Dumą sujaudino tie, kurie buvo „gelbėtojai“ – hutų tautybės žmonės, padėję tutsiams pabėgti. „Turime pabrėžti šių žmonių, kurie parodė žmogiškumą ir savo veiksmais bei atsidavimu įrodė, kad pasirinkimas buvo įmanomas, vaidmenį“ – sakė Duma.
Skirtingi požiūriai nušviečia įvairius prieš 30 metų vykusio masinio smurto aspektus. Ir toliau tęsiamas darbas, siekiant papildyti istorinį metraštį. Prancūzijoje prezidento Emanuelio Makrono (Emmanuel Macron) sudaryta istorikų komisija 2021 m. padarė išvadą, kad Prancūzijos valstybei, kuri prasidėjus genocidui palaikė glaudžius ryšius su hutų režimu, teko „sunki ir smerktina atsakomybė“, tačiau kartu atmetė bendrininkavimo galimybę.
Visai neseniai nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch“ antradienį paskelbė apie anksčiau neskelbtus archyvus, kuriuose užfiksuotos nepaprastos žmogaus teisių gynėjų Ruandoje ir užsienyje pastangos kelti aliarmą dėl 1994 m. genocido ir sustabdyti žudynes. Ruandos universitete A. Nkaka toliau analizuoja genocido šaknis. „Vis dar yra mokslinių sričių, kurias reikia ištirti, pavyzdžiui, hutų, tutsių ir twa tapatybių ginklavimasis kolonijiniu laikotarpiu“, – pažymi jis.
Dumas sutinka. „Kolonijiniuose archyvuose reikia daug nuveikti. Vis dar yra daug neištirtų archyvų. Yra darbo dešimtmečiams į priekį“.
Tačiau jai didžiausias išliekantis klausimas – kaip perduodama istorija. „Bus nauja mokytojų karta, kuri nepatyrė genocido. Kaip jie mokys šios istorijos?“
Šiandien daugiau nei 70 % iš 13 mln.gyventojų Ruandoje yra 30 metų amžiaus arba jaunesni. Šalis siekia išsilaisvinti nuo praeities svorio ir kartu įamžinti tai, kas įvyko.
Dumas mano, kad atėjo laikas „išskaidyti tutsių genocido istoriją, kad ji taptų didesnės tarptautinės XX a. genocidų istorijos dalimi“.
Parengta pagal france24.com
Foto Dieuvain Musaghi