Nigerija- po dešimtmečio nelaisvės Nigerijos kariuomenė išgelbėjo vieną iš Čiboko mergaičių, kurios buvo pagrobtos islamistų grupuotės „Boko Haram“. Lydija Simon buvo rasta kartu su trimis vaikais šiaurinėje Borno valstijoje, nurodė kariuomenės atstovai.
Kariuomenė nepateikė detalių apie gelbėjimo operaciją, tik pažymėjo, kad ji įvyko neseniai ir kad Lydija buvo penktą mėnesį nėščia. Šis išgelbėjimas įvyko dešimties metų po to, kai „Boko Haram“ pagrobė 276 mergaites iš Čiboko mokyklos. Iki šiol daugiau nei 100 mergaičių buvo išlaisvinta, tačiau likimas daugiau kaip 80 jų tebėra nežinomas.
Masinis pagrobimas sukėlė pasaulinę „BringBackOurGirls“ kampaniją, skatinančią vyriausybę veikti, kad užtikrintų mergaičių saugumą ir švietimą. „Boko Haram“ grupuotė, kuri siekia įvesti šariatą, ilgus metus kovoja Šiaurės Nigerijoje ir yra pagrobę tūkstančius žmonių, įskaitant moksleivius.
Nigerijos kariuomenės pranešama, kad sėkmingai buvo įveiktas „Boko Haram“ ir Vakarų Afrikos provincijos islamo valstybės (ISWAP) tvirtovė Borno valstijoje. Po įvykio, susijusio su oro antskrydžiais ir sausumos mūšiais didžiuliame Sambisos miške, kuris buvo šių grupuočių anklavas.
Remiantis organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ataskaita, nuo 2014 m. šiaurės Nigerijoje nuolat vykdomi pagrobimai ir reidai į mokyklas, per kuriuos pagrobta daugiau kaip 1 600 mokinių, o dar beveik 200 buvo nužudyti. Ataskaitoje teigiama, kad nusikalstamos grupuotės taip pat naudojasi ekstremistinių grupuočių atskleistomis pažeidžiamomis vietomis, todėl auga pagrobimų už išpirką pramonė. Pranešama, kad kovo 7 d. nusikaltėlių gaujos pagrobė daugiau kaip 100 mokinių, daugiausia mergaičių, iš mokyklos Kurigoje, šiaurės vakarų Nigerijoje. Žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, po dviejų dienų dar 15 vaikų buvo pagrobti iš internatinės mokyklos Sokoto valstijoje, taip pat šiaurės vakaruose.
Neseniai minint 10-ąsias pagrobimo metines, Čiboko įvykio išgyvenusieji pasidalijo su CNN savo patirtimis. 27 metų Amina Ali buvo pirmoji Čiboko moksleivė, kuri po dvejų metų nelaisvės ištrūko į laisvę. Ji pabėgo su vyru, už kurio „Boko Haram“ privertė ją ištekėti. Kartu jie pabėgo iš Sambisos stovyklos nešini savo kūdikiu. Amina sako jo nemačiusi nuo jų pabėgimo 2016 m. gegužę, kai Nigerijos kariuomenė jį suėmė. Šiandien jų dukrai yra 8 metai. Jų dukra (kurios vardas nenurodomas siekiant apsaugoti jos tapatybę,) jau susidūrė su visuomenės stigma, jai klijuojama „Boko Haram“ vaiko etiketė. Amina prisipažįsta, kad būti vieniša mama tokiomis aplinkybėmis nėra lengva. Vis dėlto, kaip ir daugelis kitų išgyvenusiųjų, ji tęsia studijas ir tikisi tapti sėkminga verslininke. „Tikiu, kad mano ateitis šviesi“, – sako ji. Kita išgyvenusi, Hannatu Stephen, neteko kojos per Nigerijos kariuomenės oro antskrydį, o trečioji, Hauwa Ishaya, pasakojo, kaip buvo priversta vergauti ir gydyti sužeistus „Boko Haram“ kovotojus. Kadaise buvusi ambicinga studentė, svajojusi apie akademinius pasiekimus, Hauwa Ishaya buvo 16 metų, kai ją pagrobė. Ji išgyveno trejus kankinančius nelaisvės metus. Neseniai su CNN ji grįžo į Čiboką ir pasidalijo savo liūdesiu dėl 82 vis dar dingusių studentų, kuriuos nelaisvėje ji vadino „seserimis“. 26 metų Hannatu Stephen puikiai prisimena rytą, kai ant „Boko Haram“ anklavo, kuriame ji buvo laikoma, krito bombos. Ji prisimena, kaip girdėjo, kaip virš jos skraidė Nigerijos sraigtasparniai, kai ji skubėjo slėptis. Kelios merginos gulėjo šalia jos, kitos buvo prie durų. Tada ankstyvo ryto ramybę sudrumstė sprogimų garsai. Šešios jos draugės žuvo iš karto. Hannatu buvo vienintelė išgyvenusi. Bomba sutraiškė jai kairę koją, ir ji sako, kad buvo nuvežta į improvizuotą kliniką, kurioje gydomi sužeisti „Boko Haram“ kovotojai. „Boko Haram“ įsodino mane į automobilį ir nuvežė į ligoninę. Kai ten patekau, gydytojas pasakė, kad mano kojoje nėra kaulo ir ją reikia amputuoti.“ Ne tik prieš 10 metų pagrobtų mergaičių gyvenimai pasikeitė visiems laikams. Yana Galang nežino, kur yra jos dukra, bet tvirtai tiki, kad vieną dieną vėl ją pamatys. Po to, kai buvo pagrobta tuomet 17 metų Rifkatu, Yana pradėjo kasmėnesinį ritualą – skalbti dingusio vaiko drabužius. Yana sako, kad per tuos metus, kai kiti kartu su jos dukra iš Čiboko mokyklos pagrobti žmonės grįžo pas savo šeimas, jai sunkiai sekėsi suvaldyti neviltį. Šeima vis dar gyvena Čiboke, o Rifkatu gyvenimo su jais likučiai matomi visuose jų namuose. Yana apibūdina Rifkatu, penktąją iš aštuonių vaikų, kaip švelnią sielą, garsėjančią gerumu ir darbštumu. Jos balsas skamba iš jaudulio, kai ji prisimena, kaip Rifkatu meistriškai pynė jai plaukus – kassavaitinis motinos ir dukters ritualas, kurio Yana vėl trokšta. „Man jos taip trūksta“, – švelniai sako ji. „Man sunku apie ją kalbėti. Kai tai darau, jaučiu tokį didelį skausmą, ir tik Dievas gali mane paguosti.“
Parengta pagal edition.cnn.com
Foto Abubakar Balogun
