Senovės Romoje laiko matavimo principai skyrėsi nuo šiandienos supratimo apie laiką. Mūsų laikrodžiai rodo pastovias, vienodas valandas nepriklausomai nuo metų laiko, tačiau romėnams dienos šviesos valandos vasarą būdavo ilgesnės, o žiemą – trumpesnės. Tai buvo jų unikalus būdas prisitaikyti prie natūralių dienos šviesos svyravimų, išnaudojant kiekvieną šviesos minutę.
Įdomus senovės romėnų miesto Interamna Lirenas radinys – gerai išsilaikęs saulės laikrodis, atskleidžiantis, kaip senovėje buvo matuojamas laikas. Saulės laikrodis, puoštas linijomis, žyminčiomis valandas, ir užrašu su pareigūno, už jį sumokėjusio, vardu, mums suteikia įžvalgų apie senovės romėnų laiko suvokimą.
Senovės romėnai nekeisdavo laiko kaip mes, pereidami prie vasaros ar žiemos laiko, bet praktikavo nuolatinį valandos ilgio koregavimą, priklausomai nuo metų laiko. Dienos būdavo suskirstytos į 12 vienodų dalių, kurios vasaros mėnesiais galėdavo trukti iki 75 minučių, o žiemą – sumažėti iki 45 minučių. Ši sistema leido romėnams efektyviai išnaudoti dienos šviesą, nesvarbu, ar tai būtų darbas, laisvalaikis, ar poilsis.
Saulės laikrodžiai buvo neatsiejama senovės romėnų kasdienybės dalis, padedantys reguliuoti dienos eigos ritmą. Šie įrenginiai, paprastai gaminami iš akmenio ir stovintys viešose vietose, leido kiekvienam miesto gyventojui žinoti tikslų laiką. Nors ši sistema šiandien atrodo kebli, ji puikiai veikė senovės pasaulyje, leisdama žmonėms susiderinti su gamtos ritmais.
Nors senovės romėnai turėjo vandens laikrodžius, naudotus po saulėlydžio, jie buvo daug retesni ir brangesni nei saulės laikrodžiai. Vandens laikrodžiai, turintys daug judančių dalių, rodė laiką, prabėgusį nuo tam tikro momento, panašiai kaip modernūs smėlio laikrodžiai.
Ši senovinė laiko matavimo sistema, nepaisant jos paprastumo, atspindi romėnų išradingumą ir gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Ji parodo, kaip senovės civilizacijos sugebėjo išnaudoti kiekvieną dienos minutę, nepaisant technologijų trūkumo.
Parengta pagal bbc.com
Foto Anne Nygård
