Sakura, arba Japonijos vyšnia (lot. Prunus serrulata), yra viena žymiausių ir labiausiai išpažįstamų Japonijos medžių rūšių. Šis medis garsėja savo žavingais rožiniais ar baltos spalvos žiedais, kurie žydi pavasarį ir simbolizuoja grožį, prabėgančią gyvenimo būklę ir naujų pradžių žadą.
Sakurų žydėjimas Japonijoje, vadinamas „hanami“, yra svarbi metinė šventė, kurios metu žmonės renkasi parkuose ir kitose viešose vietose, kad iš arčiau stebėtų žiedų grožį. Šis laikotarpis yra labai trumpas, paprastai trunkantis vos kelias savaites, o sakurų žydėjimo piko laikas skirtingose Japonijos dalyse gali skirtis.
Be to, sakuros turi gilias kultūrines reikšmes. Japonijos samurajų kultūroje sakura buvo laikoma samurajaus gyvenimo simboliu – gražiu, bet trumpalaikiu. Sakuros taip pat dažnai pasirodo Japonijos menų ir literatūroje, tapant neatskiriama šalies kultūros dalimi.
Nors sakuros natūraliai auga Japonijoje, jos buvo išplatintos ir kitose pasaulio šalyse, tarp jų ir JAV, Kanadoje, Korėjoje, Kinijoje, kur jos taip pat sulaukia didelio dėmesio ir yra švenčiamos dėl savo grožio.
Kai sakomos žodis „sakura“, mintyse iškyla vaizdas, lyg nutūpęs balandis ant plonos šakos, po kuriuo žydi neapsakomai žavios rožinės gėlės. Bet ar kada susimąstėte, ką sakuros reiškia Japonijos žmonėms ir kaip jos atspindi žmogiškąjį gyvenimą bei jo trapumą?
Vieną tokį pavasarį, žemyn nuo kalnų ėjo senasis sodininkas Hiroki. Jis buvo žinomas visame kaimelyje dėl savo meilės sakurų medžiams. Kasmet, kai tik pradėdavo žydėti sakuros, Hiroki vykdavo į kalnus, kur stovėjo jo paslaptingas sodas, paslėptas tarp kalnų šlaitų ir miško tankmės. Tai buvo neeilinė vieta – sakurų sodas, kurį Hiroki prižiūrėjo daugelį metų, buvo pasodintas jo protėvių ir kiekviena sakurų šaka čia turėjo savo istoriją.
Tą pavasario rytą Hiroki, pasiėmęs įrankius ir maisto krepšį, leidosi į kelionę. Pasiekęs sodą, jis pirmiausiai nuėjo prie seniausios sakuros, vadinamos „Amaya“, tai reiškia „Nakties lietus“. Sakoma, kad ši sakura buvo pasodinta vieną lietingą naktį, kai Hiroki prosenelis grįžo namo po ilgos kelionės. Prosėnelis pasodino sakurą kaip priminimą, kad gyvenimas yra trumpas, bet gražus, kaip sakurų žydėjimas.
Hiroki praleido dieną genėdamas sausas šakas, ravėdamas žemę ir šnekėdamasis su kiekvienu medžiu. Jis tikėjo, kad sakuros gali jausti ir suprasti žmogaus kalbą. Kai saulė leidosi, sodininkas atsisėdo po „Amaya“ ir valgė savo paprastą pietų patiekalą, mėgaujantis ramybe ir sakurų žiedų grožiu.
Netikėtai šalia atsirado jauna moteris, apsirengusi tradiciniu kimono, su plaukais, susirištais į sudėtingą šukuoseną. Ji prisistatė kaip Aiko ir papasakojo, kad yra Hiroki prosenelio prosenelės dvasia, kuri kiekvieną pavasarį sugrįžta pasimėgauti savo sodininko pasodintos sakuros žydėjimu. Aiko pasakojo Hiroki, kaip svarbu mylėti ir saugoti gamtą, o sakuros – tai gyvenimo ir jo trumpumo simbolis. Ji pabrėžė, kad kiekvienas žiedas atneša viltį ir atnaujinimą.
Kai danguje pasklido žvaigždės, Aiko ištirpo tarsi rytmečio rasa ant sakurų žiedų. Hiroki, likęs vienas po žvaigždėtu dangumi, suvokė, kad sakuros yra daugiau nei medžiai. Jos yra gyvenimo dainos, kurios moko mus džiaugtis kiekviena akimirka ir branginti mus supantį pasaulį.
Nuo tos nakties Hiroki dar labiau mylėjo savo sakurų sodą, žinodamas, kad jo šakose gyvena ne tik gamtos grožis, bet ir jo šeimos dvasios, kurios, kaip ir sakurų žiedai, yra nepaprastai trapūs ir brangūs.
Foto Yusheng Deng
