Regis, čiabuvių tautos nebėra pasmerktos išnykti

Kultūra/Naujienos

Šiaurės Sentinelų sala nėra dažnai lankoma, ir apie 150 tenykščių gyventojų tuo tikrai nesiskundžia. Tai mažytė Bengalijos įlankos Andamanų archipelago sala, kurioje gyvena 30 tūkst. metų skaičiuojanti gentis, nuo 1991-ųjų beveik neturėjusi kontakto su išoriniu pasauliu. Galbūt todėl lapkričio mėnesį sumokėjęs valtininkams, kad nuplukdytų jį į salą, jaunas amerikiečių misionierius Johnas Chau buvo pasitiktas su lankais ir strėlėmis. 2006 m. toks pat likimas ištiko du žvejus iš Indijos, kai užmigę valtyje nudreifavo į salos krantą. Ir jaunuolis, ir žvejai buvo nužudyti.
Sentinelai – bene labiausiai nuo pasaulio atskirta tauta. Per 1,3 tūkst. kilometrų į rytus nuo žemyninės Indijos nutolusias Andamanų salas administruojanti Indijos vyriausybė pastaruosius 20 metų neleidžia trikdyti salos gyventojų, įsakiusi palikti juos ramybėje, nors reguliariai iš tolo patikrina, ar saloje neprasidėjo epidemija. Sentinelai veikiausiai nėra atsparūs naujoms ligoms, todėl kontaktas su atvykėliais jiems gali būti pragaištingas. Indijos vyriausybė neieškos J. Chau žudikų, kūno susigrąžinti taip pat neplanuoja.
Kol kas neaišku, ar tragedija turės ilgalaikių padarinių sentinelams. Bet po ilgos kovos už čiabuvių teises šiandien šansų išgyventi jie turi daugiau nei prieš kokį ketvirtį amžiaus. Tai galioja daugeliui kitų čiabuvių tautų, bendrai apibrėžiamų kaip grupės, kurios atsirado anksčiau už šiandien dominuojančias visuomenes ir bando priešintis integracijai.
Daug tokių tautų buvo beveik išnaikintos, bet atsigavo. Lotynų Ameriką užėmę ispanakilmiai nematė prasmės sugyventi, ypač su Amazonės gentimis. Australijoje įsikūrę atvykėliai, daugiausia iš Jungtinės Karalystės, aborigenų iš esmės nelaikė žmonėmis. Afrikoje ir Azijoje atvykėliai čiabuvių grupes dažnai stūmė į miškus arba dykumas ir niekino. Čiabuvių tautų pasaulyje buvo vis mažiau. Teksase (JAV) įsikūrusi labdaros organizacija SIL skaičiuoja, kad per pastaruosius 50 metų mirė per 5 tūkst. kalbų.
Bet per paskutinius 30 metų buvo permainų, kurios sužadino viltį. 1988 m. Brazilija parodė pavyzdį patvirtinusi konstituciją, kurioje pripažino čiabuvių teises. Turtingajame pasaulyje daugėja apie jas žinančių. 1989 m. Tarptautinė darbo organizacija pareiškė, kad čiabuvių tautos turi teisę į savo žemes ir planuojant jas eksploatuoti reikia tartis su čiabuviais. 2001 m. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas paskyrė specialųjį pranešėją dėl čiabuvių teisių, o 2007 m. JT paskelbė tokių teisių gynimo deklaraciją.
Teisės jau užtikrintos daugelyje šalių. Indijos konstitucija siekia apsaugoti „sąrašines“ gentis, nors jų padėtis šalyje tebėra viena iš nepalankiausių. Panašius įstatymus priėmė kitos Azijos šalys, pavyzdžiui, Filipinai. Afrikos šalių vyriausybės ne itin nori sutikti, kad sanų, pigmėjų ir kitų medžiotojų-rinkėjų grupės turi teises,, kylančias iš to, kad kai kur žemyne jos jau gyveno anksčiau. Tačiau pavėluotai tokios tautos imamos pripažinti. Antai Kenijos vyriausybė su miškuose gyvenančiais sengverais ir ogiekais dabar jau dažniau kovoja teismuose.
Dauguma už čiabuvių tautų apsaugą kovojančių grupių atsargiai puoselėja viltis. Marcusas Colchesteris iš britų labdaros organizacijos „Forest Peoples Programme“ pasakoja apie XX a. 8-ajame dešimtmetyje vyravusią nuomonę, kad čiabuvių tautos pasmerktos išnykti. Čiabuvius žudę Lotynų Amerikos kaubojai kartais buvo atleidžiami nuo bausmės, nes neva nežinojo, kad taip negalima daryti. „Kova dėl visų tautų apsisprendimo teisės bus ilga, gal amžina, bet principai pagaliau pripažinti. Tai rimta permaina“, – sakė M. Colchesteris. JT specialioji pranešėja čiabuvių tautų teisių klausimais Victoria Tauli-Corpuz, kilusi iš Filipinų šiaurėje gyvenančios kankanaėjų tautos, sutinka, kad „rimtai pažengta į priekį“.
Sunkiausia rasti pusiausvyrą tarp visiškos izoliacijos, kaip, tarkime, sentinelų atveju, ir įtraukimo, t. y. kai tautos išsaugo paveldą ir pačios sprendžia dėl savo likimo, bet gali naudotis kai kuriais šiuolaikinio gyvenimo teikiamais pranašumais. Fiona Watson iš „Survival International“ įspėjo, kad tarp siekiančių apsaugoti Amazonės indėnus vengiama žodžio „integracija“. Mat valdančiuosiuose Brazilijos sluoksniuose daugelis iki šiol mano, kad yra tik du pasirinkimai – asimiliuotis arba išnykti. Vis tik F. Watson viliasi, kad daugiau žmonių ima pripažinti kai kuriuos indėnų gyvenimo būdo aspektus, pavyzdžiui, pagarbą biologinei įvairovei. Iš likusio pasaulio gali mokytis ne tik čiabuvių tautos.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas viešai.

*