Paslaptingoje Žydrojoje skylėje mokslininkai aptiko netikėtų radinių

Naujienos

Neišžvalgyta gilumų legenda laikoma Didžioji žydroji skylė Belize nuo seno kaitina žmonių vaizduotę. Manoma, kad ji saugo ne tik jūros pabaisas, bet ir majų paslaptis.
Pirmoji ekspedicija į šios skylės dugną neatskleidė nė vienos iš šių paslapčių, tačiau tai, ką mokslininkai ir tyrinėtojai atrado, yra be galo įdomu, nors ir nėra nepaaiškinta mįslė. Praėjusių metų gruodį panėrę povandeniniu laivu 125 metrų į patį skylės dugną, mokslininkai pastebėjo keistus pėdsakus smėlyje, rašoma sciencealert.com. Intriguoja svarstyti, kieno buvo tie pėdsakai, bet jų savininkas nėra koks nors gilumų monstras, tūnantis nepasiekiamas Saulės spindulių. Pasirodo, tiesa ne tokia jau paslaptinga ir gniaužianti kvapą. Taip, pėdsakai – gyvybės ženklas, tačiau tai nėra klestini gyvybė. Iš tiesų tai pėdsakai gyvų organizmų, mėginusių išgyventi po to, kai atsidūrė didžiausios pasaulyje skylės dugne, kur vanduo yra anoksiškas, t.y., jame nėra pakankamai deguonies. Neseniai paskelbtame tinklaraščio įraše minėtos ekspedicijos vyriausioji povandeninio laivo pilotė Erika Bergman paaiškino, kad dažnokai nuo šios skylės krašto į dugną nukrenta įvairūs moliuskai, kurie nebegali užkopti stačiomis sienomis atgal. Jie neišvengiamai uždūsta. Dėl to ši vieta yra vadinama „moliuskų kapinėmis“. „Galime matyti kiekvieną mažytį pėdsaką į viršų kalva, kur moliuskas mėgino išsiropšti, o vėliau žymę, kur jis nuslydo atgal, veikiausiai patyręs deguonies trūkumą anoksiškoje aplinkoje, – paaiškino E. Bergman. – Šioje vietoje skylės krašte nuslenka daug smėlio, todėl moliuskus jis greitai uždengia. Tad vien tik matomų kriauklių skaičius yra gana geras moliuskų populiacijos rodiklis. Skamba žiaurokai, bet tokių žuvusių moliuskų skaičius iš tiesų yra geras ženklas.“ Šioje pernai gruodį surengtoje ekspedicijoje dalyvavo komanda, kuriai priklausė ne tik E. Bergman, bet ir milijardierius Richardas Bransonas bei legendinio tyrinėtojo Jacques’o Cousteau anūkas Fabienas Cousteau. Didžioji žydroji skylė – sudėtinga kalkakmenio olų sistema, kuri prieš 14 tūkst. metų, kai ją palaidojo vanduo, buvo sausumoje. Šiandien maždaug 300 metrų pločio skylė išlieka iš esmės neištyrinėtu gamtos stebuklu. Pasakodamas apie savo kelionę į šios skylės dugną, R. Bransonas sakė, kad jį nustebino tai, kaip greitai turėjo kilti jūros vanduo, kad būtų apsemta tokia didelė skylė. „91 metro gylyje gali matyti, kaip keitėsi uoliena, kuri buvo sausumoje, o dabar čia jūra, – sakė jis. – Tai yra vienas iš akivaizdžiausių mano matytų ženklų, parodančių klimato kaitos pavojų.“
Žvelgdami pro stiklinį povandeninio laivo gaubtą, komandos nariai nėrė dar giliau, skrosdami tamsų vandenilio sulfido rūką, kuris susiformavo per šimtmečius. Rodos, viskas akimirksniu aptemo. Žemiau šio rūko nebuvo jokio deguonies buvimo ženklo. „Buvo be galo klaiku, – pasakojo R. Bransonas. – Mes ten žemai nesitikėjome pamatyti jokio gyvio. Tačiau nusileidę šį dugną pamatėme krabų, moliuskų ir kitų gyvių, kurie įkrito į skylę ir žuvo dėl deguonies stygiaus.“ Naudodama sonarą, kad galėtų judėti tamsuma, tyrinėtojų komanda taip pat pamatė nuosvyrų, įtrūkimų ir milžiniškų stalaktitų, kabančių kaip varvekliai prie pat dugno. To anksčiau mokslininkai nematė.

„Gali būti 20–30 metrų nuo stalaktito ar sienos nuosvyros ir viską labai gerai matyti, geriau, nei gali užtikrinti žmogaus rega“, – „CNN Travel“ sakė E. Bergman. Na, ir, žinoma, yra „moliuskų kapinės“. Čia komandos nariai taip pat pamatė šimtus negyvų moliuskų. Beje, tai ne vienintelė ekspedicija. Lapkritį ir gruodį mokslininkų komandos nėrė daugiau nei 20 kartų ir patyrinėjo šios skylės visus užkaborius, todėl neseniai buvo sukurtas pirmasis išsamus šios skylės 3D žemėlapis. Verta paminėti, kad skylėje nebuvo aptikta jokios pabaisos ar majų mįslės. Iš tiesų tyrinėtojai pamatė baisiausias mūsų istorijos pasekmes. Net ir čia negalėjome pabėgti nuo savęs. Net ir tokiose gelmėse mokslininkai rado plastiko atliekų.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas viešai.

*