Kaip tampama ekstremistais ir kaip iš to išeinama

Naujienos

Shannon Martinez yra buvusi dešinioji ekstremistė, kuri šiandien su kitu buvusiu neonaciu Christianu Piccioliniu yra įkurto projekto „Free Radicals“ nariai. Šis projektas yra skirtas padėti žmonėms atsisakyti ekstremizmo.

– Savo straipsnyje „Quartz“ leidinyje įvardijote traumas, kaip pagrindinę priežastį radikalizacijai. Vis dėlto ar žmonės gali radikalizuotis prisiskaitę prieštaringai vertinamų ir su tikra istorija nieko bendro neturinčių knygų, kad ir tarkime, apie Antrąjį pasaulinį karą? – Nemanau. Jeigu radikaliame mąstyme nėra jau egzistuojančių jautrių vietų, tai susidūrimo su tokia literatūra nepakanka. Manau, kad labai retai žmogus pasuka trajektoriją radikalizacijos link tiesiog skaitydamas apie kažką.

– Gyvenimas nuošalioje, izoliuotoje vietoje gali sukelti žmonėms neturintiems išorinio pasaulio patirties tam tikras išankstines nuostatas. Ar išankstinės nuostatos susidariusios gyvenant mažame miestelio burbule galėtų būti vienas iš radikalizacijos faktorių? – Vien augimas mažame miestelyje nėra pagrindinis faktorius patraukiantis į ekstremizmą. Be kita ko, manau, kad jeigu turi ribotą pažinimą su įvairia kultūra ir žmonėmis, yra visada lengviau laikyti kitokias bendruomenes, kaip potencialiai grėsmingas. Ir jas juodinti. Nes tiesiog tu neturi jokios bendravimo patirties su juodinamais asmenimis.

– Ar keliavimas galėtų geras būdas išgyti nuo ekstremizmo ir atitolti nuo tokių judėjimų? – Tame yra potencialo. Bet prie to reikėtų ir psichosocialinės paramos. Vien žmogaus pervežimas iš vienos vietos į kitą nebūtų veiksmingas. Nes giluminė radikalizacijos problema nėra išsprendžiama. Radikalizuotiems asmenims nesuteikiami tinkami įrankiai ir įgūdžiai susidoroti su radikalizacijos problema. Tačiau jeigu radikalizuotą asmenį pavyktų ištraukti iš ekstremizmo, tai gali turėti potencialo kaip gydomoji priemonė.

– Vasario 15 d. vietinė radikalų grupelė organizavo konferenciją Vilniaus viešbutyje. Du iš konferencijos dalyviai buvo Gregas Johnsonas ir Jaredas Tayloras. Pasak vieno „Hope not Hate“ straipsnio, šis duetas planuoja dalyvauti ir kitose kraštutinės dešinės konferencijose Europoje šiemet. Ar šių konferencijų pagrindinis tikslas yra sukurti tarptautinį ekstremistų tinklą? – Tai yra vienas iš tikslų. Dėl interneto egzistavimo, fizinis buvimas nėra būtinas norint sukurti tokį tinklą. Tačiau fizinės konferencijos gali būti kaip būdas užkaišioti šiame tinkle tam tikras skyles. Kitas tikslas – pritraukti potencialius pajamų šaltinius ekstremistinių judėjimų lyderiams G. Johnsonui ir J. Taylorui. Jiems pastaruoju metu yra sunku gauti pinigų, nes jie buvo pašalinti iš įvairių finansinių platformų.

– Ar „YouTube“ kaip platforma yra galinga priemonė radikalizuoti jaunus žmonės į ekstremistinę dešinę? – Taip. Bet ne vien „YouTube“. Kai C. Picciolinis ir aš buvome ekstremistai, mums buvo reikalingas fizinė vieta, kur būtų žmonės, kad būtų galima gauti radikalizacijai reikalingos medžiagos. Šiais laikais yra labai lengva atsirasti tokiuose vietose, bet jau internete. Jeigu praleidi valandų valandas žiūrėdamas radikalų „YouTube“ turinį, tuomet radikali pasaulėžiūra tampa tarsi dalis tavo gyvenimo.

– Ar sąmokslo teorijos gali radikalizuoti žmones? – Mano nuomone, sąmokslo teorijos – lyg vartai į ekstremizmo pasaulį. Vis dėlto pačių sąmokslo teorijų radikalizacijai nepakanka. Bet jei žmogus tiki sąmokslo teorijomis, tai radikalizacijai įvykti yra didesnė tikimybė.

– Ar manot, kad antifeministiniai „YouTube“ vaizdo įrašai gali pastūmėti žmones į ekstremalią dešinę? – Aš manau, kad gali. Yra nemažai persidengimo tarp internetinių forumų ir tinklaraščių, kur diskutuojama apie vyrų ir vyriškumo problemas, ir kraštutinės dešinės. Yra nemažai tarpusavio bendravimo. Nors jie identifikuojasi, kaip esą atskiri. Šitos ideologijos pateikiamos per vaizdo įrašus jauniems vyrams yra ganėtinai viliojančios, nes jos pateikia labai supaprastintą pasaulio vaizdą.

– Koks radikalizacijos kelias yra žinomas jums ir Ch. Piccioliniui kaip buvusiems ekstremistams, kuris yra mažiausiai aprašytas žiniasklaidos? Arba visai jos neaprašytas. – Tai yra socialinių tinklų platformos naudojamos „Z“ kartos. Aš nesu įsitikinusi, ar kas nors tyrinėjo kaip vyksta radikalizacija socialinio tinklo platformoje „Snapchat“. Taip pat ir kitose platformose, kaip „TikTok“ ir „Twitch“ . Šiandien per mažai yra diskutuojama kaip kompiuteriniai žaidimai radikalizuoja.

– Ar galima „išeiti“ iš ekstremizmo pačiam? Be tokios, kaip jūsų organizacijos, kuri padeda deradikalizuotis, pagalbos? – Manau, kad įmanoma. Visi buvę ekstremistai, kurie yra panašaus amžiaus kaip aš ir Ch. Picciolinis sugebėjo iš ekstremizmo pasitraukti savarankiškai. Tam, kad kas nors pasitrauktų iš ekstremizmo turi įvykti tam tikras psichologinis lūžis to radikalizuoto asmens gyvenime. Kad prasidėtų nutolimas nuo ekstremistinės ideologijos. Ir žmogaus mintyse atsirastų abejonių. Ir tada būtų tų abejonių savianalizė. Turi būti procesas, kuomet žmonės vėl humanizuojasi. Kai žmogaus pasiduoda išorinei įtakai, ne ekstremistinės ideologijos. Tų kelių gali būti įvairiausių. Ir daugelis jų dar nėra atrasti. Tačiau daugelis iš mūsų, kurie paliko ekstremizmą, susidūrė su įvairiomis gyvenimiškomis problemomis. Vienišumas, gėda, ekstremistinės veiklos pasekmės.

Parašykite komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas viešai.

*